Kaip mirti


Kaip bebūtų absurdiška, bet vilties praradimas padeda išgyventi. Ne toks vilties praradimas, kai viliesi kažko, bet staiga suvoki, kad tai niekada nenutiks - ne, toks tik sukelia depresiją. Tačiau po tokio vilties praradimo galima padaryti sekantį žingsnį ir pasakyti sau, kad kitaip ir būti negalėjo - viltis iš pat pradžių buvo absurdiška, ir niekaip kitaip ši kampanija negalėjo baigtis.

Tada liūdėsys staiga atslūgsta. Jo vietą užima bejausmis nusivylimas, sumaišytas su bejėgiškumu. Pasaulis papilkėja, norai ir svajonės pradeda atrodyti kvaili, imi smerkti save už tai, kad buvai toks naivus. Tave sukausto paralyžius, iš pirmo žvilgsnio atrodantis kaip racionalumas, tačiau iš esmės jis tėra irracionalus per daug jautraus žmogaus būdas apsaugoti save nuo vilties praradimo skausmo, kurio nesugeba iškęsti.

Kad vėl nepatirti nusivylimo, apskritai nustoji viltis. Tampi šiek tiek miręs viduje. Kad ir kas iškiltų tavo galvoje, sukritikuoji tai ir atmeti. Gyvenimas darosi vis nuobodesnis, tačiau saugus ir aiškus, be to gali jaustis racionalus, galbūt netgi brandus. Pasistatęs aplink savę tokią konstrukciją esi saugus - ji tikrai apdraus nuo gyvenimo pakylimų ir nuosmukių, atėmusi iš tavęs patį gyvenimą.

Tą konstrukciją pajudinus darosi bloga - visas sutrombuotų nuoskaudų sluoksnis pradeda nekontroliuojamai kilti ir lįsti lauk, kaip kokie mirę tėvai iš Voldemorto lazdelės. Konstrukcija jau pradėjo įaugti į odą, todėl tenka nuplėšti ir ją. Taip ir stovi naujai gimęs ir silpnas, vidury, atrodo, pirmą kartą matomo pasaulio. Miglotai suvoki, kad jis tave sutraiškys kaip apsnūdusią musę, tačiau mintis apie tai kelia tik šypseną. Ne sarkastišką (būtent tokia būtum nusišypsojęs anksčiau), bet nuoširdžia naujai atrasto džiaugsmo ir ryžto gyventi šypsena.

Dalykai vis tik iš tikrųjų egzistuoja, jie nėra pilki negyvos visatos šėšėliai. Ir nors šėšėliams dingus dingo ir visa pasaulio šviesa, staiga tamsoje pamatai ryškių fluorescentinių spalvų blyksnius. Anksčiau įsivaizdavai, kad spalvas gali pamatyti tik privalgęs rūgšties, todėl jos tėra fantazijos produktas, tačiau jos visada buvo ten, už tų blankių šėšėlių, už kurių slepeisi nuo tamsos.

Bet visada patartina pradėti po truputį, ypač viltis.