Apie meilę


Man atrodo, kad antra pusė man reikalinga todėl, kad aš pratusi taip galvoti. Pripratau kartoti sau, kad esu vieniša, niekam nereikalinga, negraži, nemokanti bendrauti, kad niekas nekreipia į mane dėmesio - kartoju tai bukai, diena iš dienos. Dar viena mentalinė guma, kurią kramtau laisvalaikiu. Bet iš tikrųjų aš nežinau, ar man reikia romantinių santykių ir visko, kas iš jų išplaukia. Namas Amerikoj su žalia pieva, balta tvora ir dvejais vaikais man neįdomus. Mes tiesiog mėgstam sau kartoti: "Pasodink medį, pastatyk namą, užaugink sūnų". Kartojam sau tol, kol prarandam realybės nuovoką. Kaip kokią maldą, mantrą, kol ji apima visą sąmonę, praranda prasmę, pasineriam į transą, kuriame nebereikia rūpintis gyvenimo ir savo pačių neapibrėžtumu. Nebereikia galvoti - užtenka pulti daryti dalykus, pagal receptus tų, kurie tą jau turi. Jauku.

Man nereikia ir sekso, niekada ypatingai nereikėjo. Priimta galvoti, kad visi jo nori. Normalūs žmonės pisasi, aistra, malonumas ir visa kita. Įprasta manyti, kad visiems patinka reklama su erotika, klipai su nuorodom į seksą, mat žmonės gyvūliai ir juos tai veikia pasąmonės lygmenyje. Ar tikrai? Aš nežinau. Bet tai panašu į dar vieną mantrą, supaprastinančią pasaulį. Galima pasakyti sau: "Va, aš padarysiu biznį, ir jis bus sėkmingas, nes aš žinau, ko reikia žmonėms - sekso". Nebereikia susidurti su netikėtumu, nežinojimu ir neapibrėžtumu. Kai esi neužtikrintas, jauti nerimą, ir pro tą nerimą matosi nuoga egzistencija visame savo grožyje. Šitą tai labai norisi aprengti.

Aš nežinau, ar man reikia to kito žmogaus. Paskutiniai mano santykiai buvo gyvenimo laiko gaišimas, intelektualinė degradacija, mat būdavo smagiau žiūrėti su ja "Draugus" penkiasdešimtą kartą, negu skaityti knygą venatvėje. Aišku nevisi žmonės tokie paviršutiniški protiniai tinginiai, kaip ji, su kai kuriais, manau, galima netgi patobulėti, bet čia kažkoks idealus variantas, kurio apmąstymas kelia man kompulsyvų žiovulį.

Visai norėčiau įsimylėti, pajausti neuromediatorių audrą, "įsikliopinti", pamesti galvą, obsesyviai mąstyti apie žmogų, kuris greičiausiai vistiek niekada nebus mano. Galbūt šitas jausmas yra dėmesio vertas malonumas. Tačiau visgi tai tėra būdas užpildyti savo tuščią gyvenimą intensyviomis emocijomis, pabėgti nuo realybės, nes joje nieko neturiu. Smagu įsivaizduoti save nepakartojamo romano riteriu, didvyrių, romeo. Pamatyti galvoje tą stebuklą, sėkmę, laimę. Įdomu, kad tokios istorijos įdomios tik iki tol, kol yra drama - vos tik ateinama iki laimingos pabaigos, istoriją reikia permąstyti iš naujo. Galėčiau užsiimti tuo visą amžinybę.

Bet iš tikrųjų norėčiau meilės. Ne būti mylima. Ne turėti šeimą ar jaukius santykius, kuriuose mane supranta. Ne aistrą ir nepakartojamą seksą. Norėčiau tos meilės transcendentalinės, to mistinio jausmo, kad kažkas yra apspręsta nežinomų jėgų, kad tam tikri dalykai turi būti - būtent tada ir tokie, ir toje vietoje. Noriu to prasmės jausmo viduje. Tikėjimo. Noriu stebėtis ir žavėtis tuo, kas man nebūdinga ir ko negaliu paaiškinti, noriu matyti, kaip tai vyksta su manimi prieš mano valią. Va tai yra vienintelis prasmingas dalykas romantinių santykių dimensijoje.

Aš tikiu, kad iš esmės niekas nesupranta, apie ką kalbu, nes meilė jiems asocijuojasi su tuo, kas ji nėra. Mat žmoguje yra du "sluoksniai" - vienas gyvūliškas, kuriame galioja visi evoliucijos dėsniai. Kuriame mes įsimylime blogus berniukus aukštu socialiniu statusu, kuriame mes norime pratęsti savo giminę, kuriame žmonės sulimpa besilaižydami. Jame mes jaučiame neuromediatorių audras, jame mes mąstome, kad meilė trunka tris metus, arba ne tris - ir liekame su savo antra puse ilgiau, nes mus kažkas sieja. Šitas sluoksnis linksmas, bet visiškai beprasmis. Pramoga mums, kad turėtume kuom užsiimt per tą savo gyvenimą. Žaidimas. Arba turgus. Apsipirkinėti smagu.

Bet yra kitas "sluoksnis", kuriame visa tai netenka prasmės. Kuriame mes mylime ne dėl statuso ir ne dėl grožio, kas, beje, visiškai nereiškia, kad įsimylime išmintingas baidykles, nes taip pat įsimylime ne dėl gilios ir ypatingos asmenybės, aukšto intelekto ar dar kokio velnio. Mes įsimyime, nes taip turi būti, ir tas nepriklauso nei nuo mūsų, nei nuo kito žmogaus. Meilė tarsi egzistuoja pati savaime, būna, nes turėjo apsireikšti būtent tada ir būtent tokiu būdu. Ji nepaklusta jokiems dėsniams - ji gali būt iki gyvenimo galo arba ne, gali prasidėti dar to žmogaus nesutikus arba ne, gali būti egoistiška arba altruistiška. Šitai meilei viskas ne motais, jos neįspausi į tuos kvailus ir nuvalkiotus žmonijos sukauptos išminties rėmus.